„IN SITU“ segė
In situ (lot. pirmykštėje padėtyje) nurodo į atsitiktinai mūsų dienas pasiekusius istorijos pėdsakus, kurių dėka galime pažinti praėjusius laikus. Šimtus metų žemėje išsilaikę protėvių kultūros likučiai, jų dokumentacija radavietėse suteikia svarbių mokslinių žinių ir padeda tyrinėtojams rekonstruoti praeitį. Tačiau in situ visuma, archeologinių artefaktų išsidėstymas erdvėje turi ne tik informacinę, bet ir natūralią estetinę formą, užfiksuotą nuotraukose ar eskizuose. Šių dokumentų interpretacija priklauso nuo konteksto ir pasirinkto žiūros taško, tad kaip galėtume pažvelgti į istorikų darbui skirtus objektus pro meninę prizmę ir išversti juos į juvelyrikos kalbą? Būtent šis klausimas ir tapo pagrindine „In Situ“ projekto ašimi.
Ieškant įkvėpimo gausioje ir sistemiškoje XX a. II p. Lietuvos archeologinių tyrimų medžiagoje, žvilgsnį patraukia estetinės dokumentų savybės – naršant archyvus pastebėta, kad kasinėjimų dokumentacija buvo tapusi savotiška Vilniaus dailės instituto studentų kūrybine praktika ir meninių bandymų erdve. Šios archyvinės vertybės leidžia ne tik susipažinti su archeologinių tyrimų rezultatais, bet ir skatina atsigręžti į atsitiktinai estetiškas in situ situacijas bei tęsti meninį eksperimentą. Būtent todėl šioje kūrybinio projekto visumoje nematome siekio atkurti tariamą archeologinių artefaktų autentiškumą. Juvelyrinių objektų kolekcija laisvai žaidžia medžiagiška tos istorijos patirtimi ir gręžiasi į pėdsakų pritaikymą mūsų kasdienybei, o juos stebinti auditorija dokumentuojama, fiksuojant esminius In situ aspektus – vietą ir laiką.
Tad archeologiniais tyrimais besiremiantis „In situ“ projektas padeda permąstyti kultūrą, kurioje gyvename, ir integruoti būtojo laiko pėdsakus į šiandienos gyvenimą. Ši praeities gyvastis reikalauja nuolatinių minties eksperimentų, neleidžiančių istorijai virsti kanoninės žiūros užkonservuotu stabu. Galimybė kasdien prisiminti ir permąstyti istorijos ženklus įrašo juos į mūsų savastį, tačiau gyvoji atmintis nebesiekia muziejų archeologijos ekspozicijose pristatomų laikų, šią praeitį galime pažinti tik akimis. Tad autoriaus siekis išversti archeologinius šaltinius į šiuolaikinę plastinę kalbą išduoda šiandienos žmogaus poreikį naujai liudyti savo šaknis ir atrasti stabilumą greitai kintančiame pasaulyje. Būtent juvelyrika leidžia sugrąžinti juslinį, kūnišką santykį su muziejų vitrinose matoma praeitimi ir kurti naują ryšį per bendrą materialinę istorijos patirtį.
